Pastaraisiais metais bankų paslaugų įkainiai ir nepasitenkinimas jais vis kilo, todėl nuskambėjusi naujiena, kad bankai nuo 2017 m. vasario 1 d. privalės teikti būtiniausias mokėjimo paslaugas gyventojams už ribotą ir prieinamą kainą (pagrindinės sąskaitos paslaugą) daugeliui leido atsipūsti: bankų paslaugų įkainiai pagaliau taps įkandami. Tačiau ar tikrai?

Pagrindinės sąskaitos paslauga

Reikalavimą nustatyti būtiniausių mokėjimo paslaugų sąrašą ir teikti jas už prieinamą kainą iškėlė Mokėjimo sąskaitų direktyva 2014/92/ES , kuri buvo perkelta į Mokėjimų įstatymą.

Šių teisės aktų pagrindu Lietuvos bankas sudarė būtiniausių mokėjimo paslaugų krepšelį ir nustatė, kad už jį bankai turėtų imti ne didesnį nei 1,5 Eur / mėn. Mokestį, o jei asmuo nepasiturintis – 0,75 Eur / mėn. Už šią kainą gyventojui turi būti atidaroma ir administruojama mokėjimo sąskaita banke, suteikiama mokėjimo kortelė, leidžiama atlikti bent 10 pervedimų per mėnesį ir išgryninti lėšų bankomatuose bent 550 Eur / mėn.

Šia Direktyva ir Mokėjimų įstatymu buvo siekiama, kad kiekvienas asmuo galėtų turėti sąskaitą banke ir kad už būtiniausias gyventojui reikiamas paslaugas būtų imamas protingas įkainis.

Bankų purkštavimai

Bankų asociacija šią žinia pasitiko nepalankiai: bankai skaičiuodami milijoninius pelnus skundėsi, kad tokia paslauga jiems bus nuostolinga ir reikalavo, kad privalomai į pagrindinės sąskaitos paslaugos teikėjų sąrašą būtų įtraukti ir alternatyvūs mokėjimo paslaugų teikėjai – elektroninių pinigų įstaigos, nes esą bankų, kurie užima virš 90 proc. mokėjimų rinkos, konkurencija elektroninių pinigų įstaigų atžvilgiu yra ribojama.

Skundėsi viešai, o “nuostolingos” jiems paslaugos apėjimą rado patiliukais ir greitai.

Didiesiems bankams paskelbus savo naują mokėjimo krepšelių kainodarą, paaiškėjo, kad jei asmuo neužsisako mokėjimo paslaugų krepšelio už mėnesinį įkainį, jam atsiranda iki tol netaikytas arba padidėja mėnesinis kiekvienos turimos sąskaitos administravimo mokestis.

Swedbank ir Citadelė privatiems asmenims kainą pakėlė nuo 3,48 Eur iki 8,40 Eur per metus, DnB nuo 3,48 Eur iki 9,60 Eur, o Šiaulių bankas nuo 3,48 Eur iki 6 Eur per metus. Verslo klientams Swedbank nustatė minimalų 3,5 eur mėnesinį mokestį (anksčiau kainavo 1,74 Eur), Danske verslo sąskaitas apmokestino 3,40 Eur / mėn.

Pasekmės

Taigi nors būtiniausios banko paslaugos tapo visiems prieinamos už 1,5 Eur / mėn., tačiau ar tų būtiniausių paslaugų reikėjo visiems ir ką tai lėmė?

Jei anksčiau turėjote kelias sąskaitas, kurias naudojote skirtingiems tikslams, nuo šiol kiekvienos sąskaitos turėjimas kainuoja arba pabrangsta, kas lėmė privalomas išlaidas už vien sąskaitos palaikymą atitinkamame banke.

Skaudžiausiai tai pajus verslo subjektai, kurie paprastai turi kelias sąskaitas skirtinguose, kad galėtų naudotis tų bankų įmokų surinkimo paslaugomis (bank-link) ar atsiskaityti su verslo partneriais / darbuotojais.

Taigi kartu su pagrindinės sąskaitos paslauga, kurią gyventojas turėtų galėti pasirinkti pasirinkti savo noru, daugelis bankų nustatė privalomus paslaugų mokesčius, kas lėmė apmokestinimą tų asmenų, kurie bankų paslaugomis naudodavosi mažai ir faktiškai jų išlaidos nesiekdavo nustatytos maksimalios paslaugų krepšelio kainos.

Paslaugų apmokestinimas tik dar labiau pririša ir taip retai bankus keičiančius Lietuvos gyventojus prie savo banko ir neskatina naudotis skirtingų bankų paslaugomis ar turėti kelias sąskaitas skirtingiems savo poreikiams tenkinti geriausiomis sąlygomis (pvz., iš vieno banko, siūlančio palankiausias palūkanas, gauti paskolą būstui, kitame banke turėti mokėjimo kortelę ir pan.).

Vadinasi mokėjimų krepšeliai vietoje revoliucinio bankų paslaugų atpigimo sukėlė nenumatytas šalutines pasekmes – papildomai apmokestintas bankų paslaugas ir galimai didesnį kliento pririšimą prie jo banko.

Teisėtumas

Toks didžiųjų bankų sprendimas įvesti ar padidinti sąskaitos administravimo mokestį kvepia ne itin švariai.

Nors teisės aktai nedraudžia bankams keisti savo įkainių, tačiau Konkurencijos įstatyme nustatyta, kad yra draudžiami susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai siekiama nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas.

Šiuo atveju nemažai bankų pakėlė savo įkainius už sąskaitos administravimą, todėl Konkurencijos tarybai vertėtų pasidomėti, ar visgi nederino savo sprendimų ir taip nesudarė konkurenciją ribojančio susitarimo.

“Konkurencija” su elektroninių pinigų įstaigomis

Kaip minėta, bankai į mokėjimo krepšelių teikėju sąrašą siekė įtraukti ir elektroninių pinigų įstaigas. Iš galutinio rezultato matome, kad galimus savo nuostolius bankai dengia didindami bendruosius įkainius ir keldami kainas verslo klientams. Atkreiptinas dėmesys, kad elektroninių pinigų įstaigos, kurių paslaugomis naudojasi tik 5 proc. vyresnių nei 18 m. Lietuvos gyventojų, o pagrindinė priežastis – mažesni nei kitų paslaugų teikėjų įkainiai.

Bankams pasiekus savo tikslą ir įtraukus elektroninių pinigų įstaigas į šios paslaugos teikėjų sąrašą, tikėtina, kad ir jos būtų buvusios priverstos pakelti savo įkainius ir taip prarastų savo patrauklumą klientams, kas lemtų jų visišką išstūmimą iš rinkos ir bankų dom inavimą.

Džiugu tik tiek, kad šio tikslo nepasiekus, sąskaitų turėjimas elektroninių pinigų įstaigos liko neapmokestintas.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *