Visuomenėje yra įprasta, jog kiekvienas tėvų privalo materialiai ir socialiai remti savo nepilnamečius vaikus, prisidėti prie jų išlaikymo, auklėjimo ar kitokio ugdymo. Tokia tėvų pareiga imperatyviai įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso III knygoje „Šeimos teisė“, kuri yra skirta šeimos santykių teisiniam reglamentavimui. Tačiau ar tėvai, turėdami visas finansines galimybes, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės? Kaip rodo paskutiniųjų metų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tam, kad pilnamečiai vaikai galėtų būti ir toliau finansiškai remiami tėvų, jie privalo atitikti tam tikras įstatymo keliamas sąlygas ir reikalavimus.

Vis tik būtina atriboti tai, jog pilnamečių vaikų išlaikymo institutas iš esmės skiriasi nuo nepilnamečių vaikų išlaikymo instituto, o būtent, išlaikymo priteisimas pilnamečiams asmenims negali būti grindžiamas tokiais pat principais, kaip ir išlaikymo priteisimas nepilnamečiams. Pagal Civilinio kodekso 2.5 straipsnio 1 dalį pilnametystės sulaukęs asmuo, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų, turi visišką civilinį veiksnumą – jis gali savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas. Dėl to, sprendžiant dėl paramos teikimo pilnamečiam vaikui, būtina nustatyti kitus teisiškai reikšmingus faktus, nei sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo.
Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, yra įtvirtinta Civilinio kodekso 3.1921 straipsnyje, kurio 1 dalis įtvirtina pagrindines sąlygas ar kriterijus, kurie yra reikšmingi svarstant, ar pilnametis asmuo, gali reikalauti tolesnio išlaikymo iš savo tėvų.

Pirmoji sąlyga, reikšminga teismui spręsti, ar tėvai yra pajėgūs ir toliau išlaikyti savo pilnametį vaiką, yra finansinės tėvų padėties nustatymas ir įvertinimas. Tam, kad teismas paskirtų vienam iš tėvų pareigą ir toliau išlaikyti savo pilnametį vaiką, turi būti nustatyta, kad kuris nors iš tėvų turi nuolatines pajamas ir darbo vietą, yra darbingo amžiaus, geros sveikatos būklės ir pan. Tai vertinamoji sąlyga, kurią nustatyti ir įvertinti yra teismo diskrecija.

Ne mažiau svarbi yra antroji sąlyga, kuri numato tam tikrus reikalavimus, keliamus pačiam pilnametystės sulaukusiam vaikui. Jei pilnametystės sulaukęs asmuo mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresnis negu 24 metų amžiaus, jo prašymas gauti finansinę paramą iš tėvų yra teisiškai pagrįstas. Tačiau tam, kad teismas tokį prašymą tenkintų, vis tik reikėtų nustatyti, jog studijuojančiam ar besimokančiam asmeniui tokia finansinė parama yra būtina, jis pats neturi pakankamai pajamų, ar galbūt neturi galimybės pats užsidirbti pragyvenimui. Tokios aplinkybės yra teismo vertinimo dalykas, tačiau, teismų praktika rodo, jog dažniausia situacija yra tokia, kad pilnametystės sulaukę vaikai, studijuojantys ar besimokantys pagal vidurinio ugdymo ar universitetinių studijų programas, neturi laiko ir galimybių patys užsidirbti pajamų, arba jos yra nepakankamos užtikrinti gerą pragyvenimo lygį, ir tuo pačiu, susimokėti už studijas, mokslus bei kitas teikiamas paslaugas.

Kalbant apie finansinės paramos suteikimą, būtina išsiaiškinti ir tai, kokio dydžio tokia finansinė parama iš pilnamečio vaiko tėvų turėtų būti skiriama. Pagal naujausią teismų praktiką, pilnamečių vaikų išlaikymo dydis turi būti proporcingas pilnamečio moksleivio/studento poreikiui bei tėvų turtinei padėčiai ir turi užtikrinti būtinas sąlygas viduriniam/aukštajam išsilavinimui įgyti. Pažymėtina, kad pilnamečio moksleivio/studento išlaikymas, kuriuo užtikrinamos būtinos sąlygos viduriniam išsilavinimui įgyti, negali būti suprastas siaurai, tik kaip garantijų pažangumui ir puikiems rezultatams pasiekti suteikimas. Toks išlaikymas apima platų būtinų sąlygų išsilavinimui gauti visumą. Tai yra vertinamojo pobūdžio teisinės kategorijos, kurių turinį lemia konkretūs teisiškai reikšmingi faktai, tokie kaip pilnamečio vaiko poreikiai bei tėvų finansinės galimybės teikti paramą savo vaikams.

Būtina aptarti ir CK 3.1921 straipsnio 1 dalyje nustatyto maksimalaus pilnamečio vaiko amžiaus sąlygą. 24 metų amžiaus riba yra įstatymu nustatytas prievolės pasibaigimo naikinamasis terminas, todėl, pagrįstai galima teigti, jog išlaikymas gali būti priteisiamas iki pilnametis vaikas, kuriam yra reikalinga finansinė parama iš tėvų, mokysis vidurinio ar aukštojo išsilavinimo įgijimo programoje. Pažymėtina, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo 52 straipsnį, universitetinės laipsnį suteikiančios studijų programos gali būti vientisosios, apimančios pirmąją ir antrąją studijų pakopas, jei tai nustatyta kituose teisės aktuose. Sistemiškai analizuojant nurodytas teisės normas darytina išvada, kad asmeniui, baigusiam pirmąją – bakalauro studijų programą, yra suteikiamas atitinkamas kvalifikacinis laipsnis ir išduodamas jį liudijantis diplomas, kuris taip pat patvirtina ir asmens įgytą aukštąjį išsilavinimą bei aukštojo mokslo – bakalauro kvalifikaciją. Ši išvada lemia ir tai, kad yra galima situacija, kai asmuo, įgijęs aukštojo mokslo – profesinio bakalauro, bakalauro kvalifikaciją ir studijuodamas antrosios pakopos – magistrantūros studijų programą, faktiškai siekia ne pirmojo aukštojo išsilavinimo ar profesinės kvalifikacijos, o tai pagal straipsnio CK 3.1921 1 dalį reiškia, kad pilnametystės sulaukusiam magistrantūros studijų programą studijuojančiam pilnamečiam vaikui tėvai neprivalo teikti išlaikymo. Tokią išvadą galima grįsti ir tokiu faktu, kad asmuo, turėdamas aukštojo mokslo diplomą ir kvalifikaciją, turi ir realią galimybę pats pasirūpinti lėšomis, reikalingomis jo tolesniam mokymuisi ir atitinkamoms studijoms apmokėti.

Apibendrinant būtina pažymėti, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į dabartinį teisinį reglamentavimą ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus pilnamečių vaikų išlaikymo aspektu, suformulavo galimus išlaikymo pilnamečiam vaikui, besimokančiam aukštojoje mokykloje, priteisimo kriterijus, kurių vieni taikytini, sprendžiant dėl paramos būtinumo pilnamečiam besimokančiam asmeniui, o kiti – dėl tėvų galimybės tokią paramą teikti. Pirmajai kriterijų grupei priskirtini tokie reikalavimai, kaip kad sunki vaikų turtinė padėtis, nurodoma, jog pilnametis vaikas turi būti išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti mokytis reikalingomis lėšomis, taip pat, kad pilnametis vaikas turi sąžiningai vykdyti pareigą mokytis. Teismų praktikoje paminėtos ir tokios sąlygos, pagal kurias nustatoma tėvų, iš kurių prašoma išlaikymo, padėtis, t.y. ar tėvai turi galimybių teikti išlaikymą, nes visuotinai suprantama, jog negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinės padėties. Kitas svarbus aspektas yra tai, jog išlaikymo priteisimas turi nedaryti esminės žalos jį teikiantiems tėvams ar kitiems asmenims, o priteistą paramą turi būti įmanoma įvykdyti. Finansinė parama visais atvejais nėra teikiama, jei patiems tėvams yra reikalinga globa, rūpyba ar tam tikra parama, nes tai prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Taigi, tik esant tokiai sąlygų visumai, pilnamečiai vaikai, patys atitikdami įstatyme numatytus kriterijus, turi įvertinti ir esamą tėvų finansinę bei socialinę padėtį, ir tik tuomet prašyti jų paramos tolimesniems mokslams ar studijoms. Iš to darytina išvada, jog įstatyme numatyta tėvų pareiga finansiškai bei socialiai remti ir pilnamečius vaikus nėra absoliuti, o pats įstatymas nurodo įvairius atvejus, kuomet galimos atskiros išimtys.

 

Autorius – Kamilė Tamošaitytė

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *